Žymus Lietuvos muzikantas Andrius Mamontovas metų pabaigoje pristato personalinę fotografijos parodą „Sluoksniai“. Galerininkė Vilma Jankienė pakalbino autorių apie parodą ir jos pristatomą idėją, turinį. Paroda AP galerijoje eksponuojama nuo gruodžio 11 d. iki 2025 m. sausio 5 dienos.
– Jus žinome kaip dainininką, aktorių, kompozitorių, muzikos prodiuserį, dabar AP galerijoje prisistatote kaip fotografas personalinėje parodoje „Sluoksniai“. Ko tikėtis žiūrovui?
– Fotografija mano gyvenime yra nuo pat gimimo. Pirmiausia mačiau, kaip fotografuoja mano tėvas. Vaikystėje dažnai su juo naktimis spausdindavome nuotraukas. Išmokau pats išryškinti juostelę, pasigaminti tirpalus ir spausdinti nuotraukas. Tada 7 gimtadienio proga gavau dovanų savo pirmąjį „Lomo“ fotoaparatą. Lankiau fotografijos ir kinooperatorių būrelius. Vėliau, įstojęs į žurnalistiką, turėjau pamokų Vilniaus universiteto fotolaboratorijoje. Fotografas buvau anksčiau nei muzikantas, o ir mokiausi fotografijos turbūt daugiau nei muzikos. Ko tikėtis? Nieko nesitikėkite. Ateikite atvira širdimi, be išankstinių nusistatymų.
– Žinojote, kad vieną dieną jūsų fotografijos eksperimentai, kuriais užsiėmėte 2014–2015 metais, virs paroda. Praėjo beveik 10 metų nuo tų eksperimentų. Kodėl taip ilgai... delsėte ir kaip vyko atranka?
– Iš pradžių nežinojau. Turėjau lengvą depresiją ir norėjau užimti save kokiu nors kūrybiniu procesu. Pradėjau eksperimentuoti su emulsijos perkėlimu ir tai mane įtraukė. Kūryba visada yra tam tikra terapija. Neturėjau jokio galutinio tikslo, tiesiog įdomu buvo, kaip transformuojasi nuotraukos ir į ką pavirsta. Turiu apie 200 darbų iš to eksperimentų laikotarpio. Tik vėliau peržiūrėjęs darbus supratau, kad noriu juos išbaigti iki tinkamo parodai formato. Nenorėjau niekur skubėti. Visi darbai praėjo laiko išbandymą ir atrinkti nebebuvo sunku, nes per tiek laiko tiksliai žinau, kurie man patinka labiausiai. Manau, kad galėčiau padaryti dar 2 ar 3 skirtingas parodas iš tos visos medžiagos.
– Jūs sakote, kad fotografija visada tyliai ėjo šalia muzikos, visą gyvenimą. Kokie tai buvo etapai nuo to laiko, kai būdamas septynerių gavote dovanų pirmąjį fotoaparatą?
– Pirmiausia fotografavau draugus, mokyklos, studentavimo laikų gyvenimą. Peizažai, portretai, natiurmortai. Vėliau, kai pradėjau keliauti po pasaulį, daug ką fiksuodavau vaizdo kamera, tačiau vieną dieną grįžau prie fotografijos, nes ji dažnai išreiškia daugiau nei judantis vaizdas. Atsiradus skaitmeniniams fotoaparatams ir redagavimo programėlėms kompiuteryje, pradėjau kombinuoti kadrus ir jų elementus. Derinau skaitmeninę ir juostinę fotografiją. Išbandžiau įvairiausius fotoaparatus. Tiek didelės, tiek mažos raiškos. Kai atsirado mobilieji telefonai su galimybe fotografuoti, labai tuo susižavėjau. Kai žinai, kaip veikia juostinis fotoaparatas, gali su telefonu padaryti nuotrauką, kuri atrodo kaip analoginė. Man patinka visos galimos priemonės. Pastaruosius 10 metų žaviuosi momentine fotografija. Nuotraukos „Polaroid” fotoplokštelėse turi ypatingos magijos.
– Susipažinus su jūsų parodos kūriniais aiškėja, kad fotografijos būdu neperteikiate tikrovės ir neleidžiate jos pažinti – jūs kuriate naują tikrovę, abstrakčią ir laisvą, dėl fotografinių potėpių panašią į ekspresionistinę tapybą, turinčią daugiau nei tik vaizdai sluoksnių – ryškių spalvų, fotografiškai neatpažįstamos erdvės, ritmo ir pasikartojimo elementų, tvarkos ir chaoso, pauzių. Tai panašu į muziką, kurią girdime vaizdu... Muzika ir fotografija – kiek jos vientisos, sinergiškos?
– Man patinka sukurti naujus pasaulius. Tiek fotografijoje, tiek muzikoje. Žinoma, kad didelė dalis nuotraukų mano archyve yra realų pasaulį bylojantys kadrai. Tačiau aš juos dažnai kombinuoju tarpusavyje, sujungiu arba atskiriu tam tikrus elementus, kad atsirastų nauja nepažinta tikrovė. Fotografija turbūt neturi ribų. Ji gali būti nuo super realizmo iki visiškos abstrakcijos. Tarp tiesios ir fantazijos ar prasimanymo. Kas dėl muzikos... Aš dažnai fotografuoju kokį nors vaizdą, įsivaizduodamas, kad tai galėtų būti albumo viršelis. Darau tai pasąmoningai. Tarytum ieškau iliustracijų savo dainoms ir instrumentiniams kūriniams.
– Ar išskirtumėte šioje savo parodoje kažkurį vieną kūrinį? Fotografuota skirtingais laikotarpiais, netgi skirtingose šalyse, tad kas brangiausia ir labiausiai kaitina kraują jums pačiam?
– Sunku išskirti vieną, tačiau parodos simboliu pasirinkau darbą „Raudonoji gulbė”. Jis man labiausiai atspindi tai, ką norėjau pasiekti ruošdamas parodą. Man patinka, kai yra kažkokia nedidelė mįslė, kurią reikia įminti. Arba mažas atradimas, kurį gali aptikti nuotraukoje ar muzikos kūrinyje.
– Pasidalinkite patirtimi apie fotografavimo procesus – tuos, kai dar tik ruošiatės žiūrėti ar jau žiūrite pro objektyvą, apie kūrybingumo inspiracijas – ar jos natūralios, ar reikia kažkokių pastangų, gal mokymosi, apie ramybę ir atvirkštybę ramybei – kai apima fotografavimo įkarštis, aistra. Kaip tarp kitų kūrybos mūzų nepasimesti, nepasiduoti ir nemesti fotografijos.
– Fotografuoju visada visiškai intuityviai. Tiesiog pajuntu, kad dabar noriu užfiksuoti prieš akis esantį vaizdą. Daug laiko skiriu redagavimui. Kažkokio ypatingo pasiruošimo ritualo neturiu. Tiesiog prieš išeidamas pro duris nusprendžiu, kokiu fotoaparatu šiandien fotografuosiu, ir tada pasiėmęs juostinį ar skaitmeninį, ar momentinį tai darau. Tarkim, šiemet visus metus nusprendžiau fotografuoti tik itin mažos rezoliucijos japonišku fotoaparatu „Digital Harinezumi“. Galbūt kada nors tai irgi virs paroda. O galbūt ne. Kadangi pragyvenu iš muzikos, tai fotografija galiu užsiimti kada ir kaip tik noriu. Mano tikslas – mėgautis procesu, o jeigu netyčia matau, kad yra rezultatas, kuriuo noriu pasidalinti su kitais, – tuomet mėgavimasis tampa apvainikuotas.
– Fiksuojami įvykiai ar reiškiniai greitai kinta, perkeltas vaizdas (o tai tėra mirksnis) nebūtinai tenkina, kartais nuvilia, o kartais, atvirkščiai, padeda atrasti naujų dalykų. Kokius atradimus, kad ir pačius mažiausius, prisimenate kaip ypatingus jums?
– Man fotografija yra ne tik apie šviesą ir šešėlius. Ne tik apie siužetą, kompoziciją ar spalvų dermes. Tai dar ir apie laiką. Kartais mažas atradimas yra tai, kas atsiranda apribojus savo išraiškos priemones, kartais – sujungus visiškai netikėtus dalykus. Kartais netikėtumas yra koks nors artefaktas skaitmeninėje nuotraukoje arba brokas juostinėje / analoginėje. Tačiau didžiausi atradimai yra senose nuotraukose, kuriose užfiksuotas praėjęs laikas, nebeegzistuojantys peizažai ar žmonės.
– Papasakokite, kaip kito ar kinta jūsų fotografuojamas turinys – ar nuolat galvojate (kad ir pasąmoningai) apie meniškumą, kaip tobulėjate – natūraliai ar mokotės iš kitų, ar visa tai... „iš dyko buvimo“? Donaldas Kajokas eilėraštyje apie dykinėjimą rašo: „Ėmė ir ištiko tos lengvutės kelios šypsenos raukšlelės iš buvimo dyko“. Tik raukšlelės išduoda, kad būta šiokių tokių pastangų... Tad mano klausimas yra apie tai, kiek prakaito atsispindi jūsų jau sukauptame fotografijos archyve?
– Pats fotografavimas man yra visada labai greitas procesas. Intuityviai nukreipiu objektyvą man tinkama kryptimi ir paspaudžiu mygtuką. Fotografuodamas beveik negalvoju. Kartais, jeigu matau, kad nuotrauką norėsiu redaguoti gan drastiškai, pakoreguoju kompoziciją. Tačiau būtent redagavimo procesas gali užtrukti ilgai. Mano archyve yra nuotraukų, prie kurių dirbau kelias dienas ar net savaites. Tai nebūtinai geriausios nuotraukos. Kiekvienas paveikslėlis turi savo kelią, kurį nueina atsirasdamas ir džiugindamas mūsų akis arba ne.
– Kaip tvarkote, suvaldote savo kuriamus fotovaizdus? Rūšiuojate, atrenkate, skirstote, saugote. Kas mato ar padeda vertinti ir panašiai.
– Fotografija man didele dalimi yra dienoraštis. Turiu daug popieriuje spaustų nuotraukų. Perkelinėju jas po truputį į skaitmeninį formatą. Viskas suskirstyta pagal metus, kada daryta nuotrauka, ir vietą, kurioje ji padaryta. Turiu atskirai išrinktas nuotraukas, kurios skirtos montavimui su kitomis nuotraukomis, jeigu prireikia tarkim „pakeisti” dangų kažkokiame peizaže. Nuotraukomis kartais dalinuosi socialiniuose tinkluose, bet ten tik labai maža dalis. Labiau mėgstu kokiam žmogui parodyti asmeniškai. Kartu pavartyti fotoalbumus, pasakojant istorijas – visada geras laiko praleidimas.
– Fotografijos paroda – tai dar ne dėsningumas, labiau išimtis jūsų kūryboje. Kas toliau?
– Savo darbus jau esu eksponavęs. Porą kartų Kaune ir kartą Šiaulių fotografijos muziejuje. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau tapsiu matomas ir savo gimtajame Vilniuje. Kas toliau – matysis po parodos. Kaip ir sakiau, turiu nemažai darbų, kuriuos esu pasirengęs parodyti. Nežinojimas, kas bus toliau, visada intriguoja ir aš mielai pasilieku sau šią intrigą.
Comments