Kūrėjas pristato autentišką realybės versiją
Realybė gali būti objektyvi, subjektyvi, aukštesnioji, socialinė, istorinė, virtuali, papildyta, mišrioji. Skirtingos filosofinės kryptys ir mąstytojai realybę aiškina nevienodai. Vieniems tai nepriklausoma, nekintanti daiktiška tikrovė, kitiems subjektyvus nuo suvokimo ir įvairių pojūčių priklausantis konstruktas. „AP galerijoje“ pristatomoje parodoje kūrėjas Sigitas Mickevičius kviečia susipažinti su autentiška savo tapybinės realybės versija.
S. Mickevičius kūryboje manipuliuoja regimybės, realybės ir realizmo sąvokomis. Menininkas, pasitelkdamas regimosios tikrovės daiktus ir reiškinius, bei papildydamas juos savo fantazijomis, sukuria kitokios, fiktyvios realybės iliuziją. Realūs daiktai kūriniuose įgauna naujas prasmes, virsta kažkuo kitu. Kaip teigia pats menininkas, tapymas yra ne kas kita, kaip tapìmas iš vieno į kitą.
Nors kūriniuose menininkas pasitelkia egzistuojančius objektus, realistinis jų atkartojimas nėra jo tikslas. Pasak S. Mickevičiaus, kuo tiksliau vaizduoji realybę, tuo labiau tolsti nuo jos. Natūralistinį piešinį tapytojas išardo iškraipydamas daiktų savybes, derindamas iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas detales bei iš jų kurdamas fikcinius, siurrealistinius siužetus. Tai obuoliais ir supakuotais medžiais pripildyta rudeninio miško paklotė, liuminescensinis lapas, paunksmėje išnyrantis mėlynių kalnas ar tarsi iš dangaus į stalčių byrantys brangakmeniai.
Dramaturgišką pasaulį menininkas konstruoja kaip architektas
S. Mickevičiaus siurrealizmas – šiaurietiškas, filosofiškas, mistiškas, magiškas, literatūriškas. Gilius paveikslus įkvepia ne sapnai, bet realybė – realūs daiktai, žmonės, įvykiai. Menininko kūryboje galime įžvelgti nuorodų ir į kitų kūrėjų kaip Karavadžas, Pontormas, Leonardas da Vinči biografijas ar tapymo stilius. Tapybinę realybę formuoja ir režisieriaus Andrejaus Tarkovskio metafiziškumas, rašytojo Karloso Kastanedos pasaulio, visatos suvokimas, tapytojų Piterio Breigelio Vyresniojo, Jeronimo Boscho estetika.
Parodoje atsiskleidžia ir menininko polinkis kurti išgrynintus, paveikslo ar parodos esmę atspindinčius pavadinimus (pats tapytojas juos vadina paveikslų ženklais, logotipais). „Mopedas“, „Indo atodanga“, „Aguona su infantu“, „Pilnatis“ – tai raktai į simbolių ir metaforų kupiną S. Mickevičiaus siurrealistinį, dramaturgišką pasaulį. Šį pasaulį menininkas konstruoja kaip architektas – kruopščiai formuoja apšvietimą, „stato“ erdvę, kompozicinę paveikslo sandarą, reguliuoja visumos ir pavienių dalių, šviesos ir tamsos santykį ir iš jų kuria darnų ritmą, ornamentą. Paveikslams taip pat būdinga fragmentacija, gylio iliuzija, architektūrinių interjero detalių, erdvinių kūnų vaizdavimas. Autorius naudoja ir fotografinės, kino kalbos elementus – kadravimą, negatyvinio vaizdo imitavimą, vaizdo priartinimą.
Keliamas klausimas apie realybės (ne)pažinumą
Sigito Mickevičiaus tapybinė realybė – duali, derinanti skirtingas ar net priešingas materijas, objektus, žanrus, spalvas. Autorių domina tokių priešybių kaip gamta/aristokratizmas, spalvota/nespalvota realu/nerealu santykis ar skirtingų ornamentų, faktūrų, tapybinių žanrų kaip peizažas, natiurmortas, portretas, abstrakcija dermė viename paveiksle. Kurdamas kontrastų kupiną tikrovę autorius tarsi kvestionuoja pačios realybės sąvoką, kelia klausimus apie realybės (ne)pažinumą ir kviečia kiekvieną atėjusį į parodą susikurti naują realybės interpretaciją.
Sigitas Mickevičius (g. 1962) – gimė ir augo Vilniuje, 1978-1982 m. studijavo architektūrą Vilniaus statybos technikume, 1983-1989 m. mokėsi tapybos Vilniaus dailės akademijoje. Tapytojo kūryba buvo ne kartą eksponuojama galerijoje „Vartai“, kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai.
Paroda „Realybė“ pristato naujausius menininko darbus ir yra pirmoji personalinė paroda po daugiau nei 20 metų.
Sigito Mickevičiaus parodos „Realybė“ atidarymas vyks liepos 19 d. 19 val. (renginys nemokamas). Paroda eksponuojama bus iki rugpjūčio 13 d.
Teksto autorė menotyrininkė Agnė Taliūtė
Comments