Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Upės Pilitauskaitės akvarelės parodai „Būsenų kontūrai", eksponuojamai 2020 m. liepos 20 d. – rugpjūčio 2 d.
Vakarų Marokas, Tanžero miestas pavakarę. Vincentas čia susitinka su savo mylimąja. Jie nuolat keičia vietas. Jie slapčia padeda žmonėms. Vincentas Afrikoje – iš Lietuvos, Sofi – iš Amerikos miesto Detroito. Vincento aistra – gitaros. Daug gitarų. Ir stygos, įtemptos, kaip gyvenimas. Oro uoste Vincentas tik prisiliečia prie mylimosios skruosto. Jie sėda į taksi ir važiuoja į senamiestį. Taksistas sako, kad Tanžere nelijo keturis mėnesius. Visi laukia ir šaukia lietaus. Vincentas užuodžia dulkių kvapą ore. Maroko dulkės primena pelenų dvelksmą. Jie išlipa siauroje gatvelėje. Jie susitiko vienai nakčiai. Kitas susitikimas – Keiptaune. Prie taksi prieina žmogus ir sako: ponai, aš turiu tai, ko jums reikia. Vincentas nuveja šalin pašalinį žmogų ir veda Sofi prie geležinkelio stoties. Jų kelionės tikslas šįkart – laukinė gentis.
Po valandos pora išlipa dykumoje. Paskutiniai saulės spinduliai glosto skruostus. Vincentas nujaučia artėjančią smėlio audrą. Apglėbia Sofi ir eina tiesiai, nors jokio tako nėra. Mūsų personažas čia jau yra buvęs. Nežinia, ar pats tai prisimena, bet žino, kur eiti. Vėjas stiprėja. Jie pasiekia mažą trobelę, suręstą iš lapų. Ateina genties vadas ir paaiškina, kad audros čia būna tada, kai artėja lietus. Tačiau tam būtinas ritualas. Vadas sėda į krepšį, kurį neša keturi tarnai. Pora seka paskui. Štai, jie pas genties žynį. Šis įsako nusirengti. Svečiai paklūsta. Vincentas nudažomas geltonos spalvos dažais, o Sofi – rausvos. Kurį laiką visi sėdi ir tyli. Žynys patraukia dūmą iš pypkės. Už jo trobelės čiabuviai šėlsta. Būgnai muša taip, jog atrodo, kad tuojau sprogs ausų būgneliai. Liepsnos grasina sudeginti visą kaimelį. Žynys ramus, nes žino, ką daro. Prasideda laukinis šokis. Svetimieji rato viduryje. Būgnų mūša tampa nepakeliama. Norint, kad ateitų lietus, reikia ne genties žmonių. Sofi ir Vincentas čia, nes to reikia ne jiems. To reikia šiems žmonėms. Čiabuviai pasiekia įtampos viršūnę. Juda kiekviena jų kūno dalis. Artėja Didysis sprogimas. Taip jie prisimena, kaip čia atsirado. Viskas prasidėjo nuo sprogimo. Visi čiabuviai pakelia rankas į viršų ir spaudžia delnus – šaukia lietų. Genties vadas prasibrauna į rato vidurį ir sako Vincentui, kad trūksta gero ženklo. Laužai staiga pradeda skleisti dūmų uždangą. Svečiams graužia akis, jie dengiasi veidus. Ir staiga – ženklas. Į rato vidurį, lyg iš niekur, oriai žengia katinas. Vincentas susipranta, ką reikia daryti. Pašaukia gyvūną savo vardu. Katinas pribėga, prisliečia prie kairės kojos ir ima lyti. Čiabuviai pašėlsta galutinai. O Vincentas, kartu su katinu Vincentu, dingsta. Sofi – jau Australijos dykumoje šąla, nes ten – gili žiema.
„AP“ galerija Vilniuje, Polocko gatvėje. Vincentas čia įėjo prieš pusvalandį. Kamilė pakvietė užeiti ir apžiūrėti Upės parodą. Galeristė Vilma sutartu laiku nepasirodo. Po pusvalandžio, niekam apie tai nenutuokiant, Vincentas grįžta iš Afrikos dykumos ir, Vilmai įeinant, šypsosi. Vienintelis išdavikas – katinas Vincentas, kuris trinasi prie galerijos durų ir žada lietų. Nepakenks ir čia, pagalvoja Vincentas ir mato, kaip nuo sienos krenta vienas iš Upės akvarelės lapų. Jame – scena dykumoje. Tikroji Upė – tai Sofi, dabar esanti kiaurai Žemės rutulio. Staiga prapliumpa lyti ir Vincentas traukia iš dėklo gitarą. Taip, ši paroda – tai dykumų magija, lietus ir fantasmagoriškas koncertas, kuriame susitinka ir Nikola Tesla, ir William'as Blake'as, ir Vincentas-katinas, ir Sofi-Upė. Ir Tu, mielas Žiūrove!
Comments