Ramūno Čičelio novelė, dedikuota AP galerijos pavasario meno mugei, pristatytai 2019 m. kovo 4 –17 dienomis.
Jie susipažino vestuvėse. Dainiaus pusseserė Daiva tuomet vedė Algį. Buvo tradicinės vestuvės. Tokios, kurios trukdavo tris paras. Šiais laikais tokių niekas jau nebekelia. Grojo muzikantai, visi valgė šakotį, korė piršlį ir taip toliau, ir taip toliau. Daiva ir Algis jau trejus metus gyveno kartu ir susilaukė dukters. Tose vestuvėse, kambaryje, kuriame miegojo pabrolys Dainius ir pamergė Jurgita, kabojo Antano Sutkaus nuotrauka, pavadinta ne bet kaip, – „Salako kavalieriai“. Dainius nė iš tolo nebuvo panašus į tos fotografijos herojus. Jie – iš penkių dešimtmečių praeities: ilgi plaukai, plačios kelnės ir visa kita iš tų laikų. Jo plaukai buvo trumpi, sušukuoti tvarkingai. Dainius buvo toks po sovietmečio apdorotas vaikinas, kuriam dėl visko nedrąsu. Vis dėlto vestuvėse, nors jos vyko vėlyvą vasarą, nuo medžio nukrito beržo lapas. Kaip ir visi rytų aukštaičiai, Dainius buvo sentimentalus, jausmingas ir nostalgiškas. Sukėlė Jurgitai įspūdį. Lyg būtų iš kitų laikų, iš kitur, ne iš čia ir ne toks, kokie vaikinai jai buvo įprasti. Trumpai sakant, ji jame pamatė Sutkaus Salako kavalierių. Kažkur giliai ir paslėptai. Tai, ką mato vienas kitam skirti žmonės.
Buvo 2019-ųjų kovo vidurys. Salako berniokas, vardu Dainius, jau trečius metus draugavo su Švenčionėlių panele Jurgita. Priešpiečio metas, ir Dainius jau kelias savaites svajoja pasipiršti Jurgitai. Gal pavasaris, gal Kaziukas, gal šventės ilgesys pasakė tądien Dainiui, kad štai, metas užmauti sužadėtuvių žiedą. Jį jau turėjo. Trūko dar kažko. Kokios nors dovanos. Žinojo, kad Jurgita saugos ją ilgai. Niekaip negalėjo sugalvoti, kokia ta dovana. Kambaryje skamba „Hiperbolės“ „Kai nieko neturi“. Vandens turime, dangaus kraštelį turime. Ko trūksta?! Staiga Dainiaus akyse Salako kavalieriai ėmė rodytis kaip spalvotas tapybos darbas, o ne juodai balta nuotrauka. Dainius Vilniuje – naujokas, Jurgita – juo labiau. Kur rasti mylimosios vertą dovaną? Kaziuko pasiūla atrodė kvaila ir lėkšta. Dainius neseniai buvo perskaitęs Papievio romaną „Eiti“. Suprato, kad kai kas nors neaišku, reikia eiti. Geriausia – tiesiai. Ir išėjo.
Salako kavalrieriai jį atvedė į Užupį. Kur daugiau ieškoti praeities hipių ir laisvūnų? Visas būsimas gyvenimas kartu su Jurgita jam atrodė kaip laisvė ir medus ant mylimosios lūpų. Priėjo „AP galeriją“, kurioje – irgi mugė. Bet ne kaziukai visokie, o daug geriau – ir įvairovė, ir visa spalvų gama, ir žadėta laisvė rodėsi iš daugelio darbų. Išsirinko tą paveikslą, kuris labiausiai priminė mylimąją.
Po penkiasdešimties metų, 2069 metais, kai robotai vis dar negali tapyti, beveik tą pačią dieną, tik kiek vėliau, balandžio pabaigoje – auksinės Dainiaus ir Jurgitos vestuvės. Daugybė šeimos gyvenimo atspalvių. Ne pilkų ir ne penkiasdešimt. Tai – daug įdomiau. Visas gyvenimas kartu praėjo kaip geras romanas. O svetainėje kabo tas pats paveikslas. Taip, iš tos pačios galerijos. Jame – ir vandens, ir dangaus, ir žemės spalvos. Abstrakcija, kurios mįslę Jurgita bandė įspėti visą gyvenimą. Dainius niekad nesakė, kaip supranta šį darbą. Visu savo buvimu kartu tai rodė. Salako kavalierių vertas jaunikis ir Švenčionėlių panelė – Užupis jiems tapo liepsna, kurią gesino vėjas ir lietus, bet nuoskaudų tiesiog nebuvo.
Gal einam į tą pačią galeriją? Toks Dainiaus pasiūlymas Jurgitai skamba maloniai, džiuginančiai ir paslaptingai. Ką pirksim šį kartą? Juk vyksta tradicinė galerijos mugė... Nuėjo, pamatė ir ant molberto pastatė tą darbą, kuris buvo pats šviesiausias, nes buvo pavasaris, nes viskas ruošėsi žydėti, nes tai – laimė.
Dainius ir Jurgita žinojo: tie, kas skirti vienas kitam, miršta tą pačią dieną. Iki šio momento dar toli. O kol kas, Jūsų Šviesybe, galeriste, duokite mums su didžiausia meile nutapytą darbą, žinom, kad turite! Galeristė ištiesia drobę, ir Salako kavalierius ir Švenčionėlių panelė virsta Užupio pora. Kaip prieš penkiasdešimt metų, kaip visada ir kaip visur. Bet kartu – tik dabar ir tik čia!
Komentarai