Birželio 3 d. 19 val. kviečiame į Vaido Tamošiūno fotografijas parodos SAULĖRAŠČIAI 2.0 atidarymo vakarą.
Paroda bus eksponuojama iki birželio 16 d. Lankymas nemokamas.
Solarigrafija yra fotografavimo, arba šviesos fiksavimo būdas. Mano atveju imama tuščia gėrimo skardinė, jos šone padaroma mikroskopinė skylutė (apie 0,3 mm), į vidų dedamas nespalvotas fotopopierius taip, kad sklindanti šviesa apšviestų popierių. Dėžutė kabinama ant stabilaus laikiklio, pvz. stulpo, dažniausiai į pietinę pusę, skylutė atidengiama ir paliekama ilgam laikui kabėti. Tai gali trukti vieną dieną, pusę metų, ar net metus. Šiuo atveju dėžutės kabėjo 6 mėnesius mano sodyboje Sundakuose. Kadangi popierius yra jau peršviestas, jo negalima apdoroti tradiciniu cheminiu procesu. Tam naudojamas skaneris. Popierius ištraukiamas iš skardinės, skanuojamas ir kompiuterio pagalba apdorojamas. Kadangi saulė kiekvienais metais skirtinga, visada gaunasi netikėtas rezultatas. Jis taip pat priklauso ir nuo talpos sandarumo, o kartais ir nuo vidun patekusio vandens, kuris paveikia popieriaus emulsiją. Nuskanavus spalvotai juodai baltas fotopopierius atiduoda savo spalvų spektrą, kuris ir sukuria netikėtus spalvų derinius.
Menotyrininkas Jurijus Dobriakovas apie parodoje eksponuojamus darbus pasakoja: „Nežinančiam technologinės pusės šios nuotraukos gali atrodyti kaip fotomanipuliacijos rezultatas, tačiau tokios nėra. Jose viską padaro pati saulė, pusę metų diena iš dienos kantriai riedėdama dangumi ir palikdama jame tik fotopopieriui matomą pėdsaką. galima sakyti, kad Vaido Tamošiūno „saulėraščiai“ yra laiko ir kaitos, tačiau kartu ir nekintamumo abstrakcija. „Nieko naujo nėra po saule“ – kitą vasarą saulė ir vėl keliaus savo takais, net jei nebebus mūsų ir mūsų namų. Dėl tokio plika akimi nepamatomo, koncentruoto ir ilgai brandinto laiko vaizdo šie migloti šviesos įspaudai tampa labai skvarbūs – žiūrėdami į juos nevalingai susimąstome, kiek tose abstrakčiose švytinčiose linijose tilpo mūsų asmeninių ir pasaulinių įvykių, ką radome ir praradome, kokiame taške savo apogėjaus atžvilgiu yra mūsų pačių gyvenimas.“
V. Tamošiūnas gimė 1973 m. Sedoje. 1991 m. Baigė Kauno J. Naujalio meno mokyklą. Studijavo Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, kur 1997 m. baigė violončelės specialybės magistratūrą. 1992-1993 m. m. dirbo Kauno Muzikiniame teatre, o nuo 1995 m. griežia violončele Šv. Kristoforo kameriniame orkestre. Pirmąjį savo fotoaparatą gavo dovanų savo dešimtmečio proga, tačiau rimčiau fotografija susidomėjo maždaug 2015 m. Šiuo metu Vaidą daugiausiai domina analoginė fotografija, o ypač alternatyvinės jos technologijos-pinhole ir solarigrafija. Pinhole naudojamas su Camera obscura. Išvertus iš lotynų kalbos, tai reiškia „tamsus kambarys“ – šviesai nepralaidi dėžutė arba erdvė, kurioje formuojamas atvirkštinis vaizdas, patekęs pro skylutę. Vaizdas gali būti fiksuojamas ant šviesai jautrios medžiagos – fotopopieriaus arba fotojuostelės. Apytiksliai 2000 m. sukurta solarigrafija naudoja fotografinį popierių be cheminio apdorojimo, pinhole kamerą ir skaitytuvą, kad būtų sukurti vaizdai, kurie užfiksuoja kasdienę saulės kelionę dangumi su labai ilgu ekspozicijos laiku, nuo kelių valandų iki kelerių metų. 2017 m. dalyvavo grupinėse parodose Rumšiškėse ir Kijeve. 2017m. Dalyvavo alternatyvios fotografijos parodoje Kaune „Pinhole/ Camera obscura #2“. 2021 m. pelnė diplomą pinhole festivalyje Brzege, Lenkijoje. 2023 m. surengė dvi solarigrafijos darbų parodas “Saulėraščiai” Vilniaus „Šofar“ galerijoje ir Jiezno kultūros centre. Tais pačiais metais įvyko pinhole darbų paroda „Šviesa ir ritmas Vilniaus atvaizduose“ M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje.
Comments